Japonams nėra nieko negražaus.
Ši koncepcija turi gilią tradiciją.
Wabi – tai laikinumas.
Kalbant apie estetiką, reiktų pradėti nuo Wabi. Siekiant lengviau suvokti Wabi, galima būtų pasitelkti žydinčios sakuros pavyzdį. Ar tikrasis grožis yra žydinčios sakuros? Deja, ne. Tikrasis grožis – nužydėjusios sakuros, kai jos praranda įspūdingus žiedus. Būtent prarastas grožis keldavo gilius intelektualinius apmąstymus ir formavo japonų estetikos pagrindus. Sakuros žydėjimo estetinę vertę žmogus galėjo patirti tik per praradimo liūdesį, per grožio laikinumo pajautimą.
Netobulas daiktas iškart užduodavo reikiamą estetinį toną.
Sabi – laiko ir gamtos poveikis, apnašos, išblukimas, rūdys.
Kodėl laiko ir gamtos paveiktas daiktas tampa brangiu? Nes jis sugeria istoriją. Maža to, japonai manė, kad daiktui reikia 100 metų, kad jame susikurtų jo paties dvasia, mintys ir daikto savarankiškas gyvenimas. Būtent apnašos, samanos, rūdys ir pan. parodo kiek visko pergyveno daiktas ir kiek įgėrė į save istorijos. Tokiu būdu ryšys tarp daiktų ir žmonių įgauna visiškai kitą santykį ir vertę.
Šios dvi atskiros sąvokos Wabi ir Sabi pradėjo jungtis į vieną koncepciją tik XII amžiuje.
Japonai degintą medieną (Shou Sugi Ban) palieka natūraliam gamtos poveikiui, nesistengia jos plauti, valyti, alyvuoti.
Laikui bėgant jos vertė tik auga.
Nuotrauka: Sugi Ban Wood